.JPG)
Uma pequena dúzia de anos depois da sua exuberante aparição na cena teatral portuense, na programação do já mítico PoNTI‘97 – com uma visão singular e radical das Três Irmãs, de Tchékhov, que se inscreveu para sempre na nossa memória e nos propôs todo um outro imaginário teatral –, ecco Nekrosius e a sua maneira de dizer, o seu modo quase rude de elevar metáforas a partir da matéria elementar. À imagem dessa extensa paisagem russa, de onde Moscovo não é senão o desejo que não se alcança, O Idiota, provavelmente o mais universal e humano dos romances de Dostoievski, é um fresco onde se jogam, sem resposta, categorias infinitas: o bem, o belo, o mal, a queda, a razão, até o amor ou o seu contrário. Rogójin ama Nastássia, que ama Míchkin, esse Quixote eslavo, que ama Aglaia ou ama Nastássia ou, talvez sobretudo, ama Rogójin. Através de um enredo curvilíneo e essencial, trazidos pela música obsessiva, omnipresente, marcados pelo inevitável elemento cenográfico (desta vez, são duas portas desmesuradas, suspensas, que marcam o dentro e o fora de tudo e de todos), reaprendemos a viver com estas personagens pulsionais, ignições raras de uma energia contida entre a matéria e o desejo. Quase doze anos depois da primeira vez (e quem não se lembra da primeira vez…), eis que a abertura desta temporada de todos os destinos saúda o regresso do Teatro de longo curso, da imersão do espectador num oceano de sentidos e pequenas coreografias formais onde até a palavra dança. Prazer puro do Teatro. (http://www.tnsj.pt/home/espetaculo.php?intShowID=166) ********************
Praėjo dvylika metų po nuostabaus pasirodymo Porto scenoje, jau tada mitinėje PoNTI’97 programoje – su vientisa ir radikalia Čechovo”Trijų seserų” vizija, kuri pasiūlė naują teatro suvokimą ir visam laikui išliko mūsų atmintyje, ecco Nekrošius ir jo kalbėjimo maniera, jo beveik grubus būdas iškelti metaforas iš elementarios materijos. Šio rusiško peizažo vaizdas, kuriame Maskva yra tik nepasiekiamas troškimas, idiotas, greičiausiai universaliausias Dostojevskio romanų personažas -, tai freska, kurioje be atsakymo žaidžia nesibaigiančios kategorijos: gėris, grožis, blogis, nuopuolis, priežastis, net ir meilė ar jos priešprieša. Rogožin myli Nastasiją, kuri myli Miškiną, o šis slavų kichotas myli Agliją arba Nastasiją ar, gal būt labiausiai - Rogožin. Per esminę iškreiptą plotmę, išreikšti per obsesinę muziką, pažymėti neišvengiamo scenografinio elemento (šįkart tai dvi neproporcingos sustabdytos durys, žyminčios visko ir visų vidų ir išorę), iš naujo mokomės gyventi su šiais impulsyviais personažais ir keistais energijos proveržiais tarp materijos bei troškimo. Beveik dvylika metų po pirmo karto (o tiems kurie neprisimena, pirmąjį kartą...) šio sezono atidarymas sveikina ilgos trukmės teatro sugrįžimą ir režisieriaus pasinėrimą į jausmų ir mažų formalių choreografijų vandenyną, ku net ir žodis šoka. Grynas teatro malonumas.
(translation: Giedre Liutkevičiūtė)
