Carta de um aluno (Jorge Reis-Sá) / Laiškas nuo studento (Jorge Reis-Sá)

Era o TPC solicitado pela professora. Era sobre a obra do poeta Eugénio de Andrade. Surpreendentemente, em casa, a professora divorciada, desistindo da vida e do amor, lê atentamente o trabalho apresentado pelo aluno…Era o TPC solicitado pela professora. Era sobre a obra do poeta Eugénio de Andrade. Surpreendentemente, em casa, a professora divorciada, desistindo da vida e do amor, lê atentamente o trabalho apresentado pelo aluno…

“Professora,
Quando ontem coloquei no google o nome de Eugénio de Andrade para poder completar da melhor maneira possível, o pequeno trabalho que me pediu, fui de página em página entre as fotografias do Poeta, vi alguns poemas, vi biografias inócuas, vi muitas coisas simples. Fui. E, a certa altura dei por mim a ler um texto de um rapaz qualquer – da mesma terra que nós, imagine – que falava do Eugénio e de alguns poetas que com ele viveram a mesma época: Mário Cesariny, Fernando Guimarães, Egito Gonçalves. O Egito Gonçalves tinha numa página ao lado (na Internet as páginas são sempre ao lado, foi isso que me ensinou) um poema que começava assim:

Aproveito a tua neutralidade,
O teu rosto oval, a tua beleza clara,
Para enviar notícias do bloqueio
Aos que no continente esperam ansiosos

E continuava. Até quatro versos (serão cinco?) finais:

Diz-lhes que se resiste na cidade
Desfigurada por feridas de granadas
E enquanto a água e os víveres escasseiam
Aumenta a raiva
e a esperança reproduz-se.

Porque lhe conto isto? Porque recebe a professora Alice Dinis uma carta manuscrita – escrita à noite, sob a luz de um candeeiro pouco aceso, com muito cuidado em cada palavra, em cada frase, em cada ideia – de um aluno e a lê em segredo na sala dos professores, no carro, em casa? Onde esta a lê-la, professora?
Porque queria começar pelo “rosto oval”, pela “beleza clara” , dizê-lo eu, sim, mas já alguém o escreveu há anos e tão bem, para quê fazer mais do que citar quem o soube dizer? O seu “rosto oval”. A sua “beleza clara”. Professora: a minha “esperança reproduz-se”.

Poderá dizer que sou novo, que não se faz, que um aluno é para aprender através de uma professora, na sala de aula, no polivalente 2. Mas então venha ensinar-me o amor, esqueçamos as sílabas, metáforas, hipérboles: eu quero saber da pele, da sua.

Não sei que coragem é esta. Não sei que esperança é esta. Mas sei que o poema que me pediu para analisar diz tanto de estar triste que eu decidi por uma vez acabar com o meu sofrimento, com a minha tristeza, com os meus anseios e, aqui, dizer-lhe por uma vez pelo menos: ”o teu rosto inclinado pelo vento”. Um verso de Eugénio de Andrade no meio de uma carta com “Noticias do Bloqueio”, no meio do meu amor em chama pela sua “beleza rara”.

Alice, posso fazer-te feliz?

Seu,
Júlio.”

Texto retirado do conto “O Azul de Uma Pedra Branca” de Jorge Reis-Sá
(http://www.jorgereis-sa.com/),
incluído no livro “ O Prazer da Leitura – vol II” (http://www.fnac.pt/pt/Catalog/Detail.aspx?cIndex=&catalog=livros&categoryN=&category=literaturaLinguaPortuguesaLusofona&product=9789726957980)

Dėstytoja uždavė namų darbus. Jie buvo apie poeto Eugénio de Andrade kūrybą. Nuostabiai ramiai, namuose, išsiskyrusi dėstytoja, apleista gyvenimo ir meilės, atidžiai skaito studento pristatytą darbą...
“Dėstytoja,
kai vakar Google įrašiau Eugénio de Andrade’ės vardą, kad galėčiau kuo geriau pabaigti nedidelį darbą, kurį uždavėte, tai buvo puslapis, puslapis su poeto nuotraukomis, pamačiau keletą kitų poetų, skaičiau keletą nekaltų biografijų, mačiau daugybę paprastų dalykų. Buvo. Ir, per daug nesirinkdamas atsidėjau skaityti vieno jaunuolio tekstą - iš tos pačios žemės kaip ir mes, įsivaizduokite – kuris kalbėjo apie Eugénio‘ijų ir keletą kitų poetų, kurie gyveno toje pačioje epochoje: Mário Cesariny, Fernando Guimarães, Egito Gonçalves. Egito Gonçalves‘o internetinis tinklapis buvo šalia (internete tinklapiai visada šalia, taip jūs mane mokėte) ir vienas eilėraštis, kuris prasidėjo taip:
Išnaudoju tavo neutralumą,
Tavo ovalų veidą, tavo šviesų grožį,
Kad atsiųsčiau naujienas iš už blokados,
Kurių nerimastingai laukia žemyne.

Ir tęsinys. Iki keturių eilučių (ar bus penkios?) galiausiai:

Perduok jiems, kad miestas laikosi,
Pakeistas granatų žaizdų
Ir kai trūksta vandens ir maisto atsargų
Kyla įniršis
Ir viltis atgimsta.
Kodėl jums tai pasakoju? Todėl kad dėstytoja Alisija Dinis (Alice Dinis) gauna ranka rašytą laišką – parašytą nakčia, prie menkos lempos šviesos, labai atsargiai su kiekvienu žodžiu, su kiekviena fraze, su kiekviena idėja – iš vieno studento ir kurį paslapčia skaitote dėstytojų kambaryje, mašinoje, namuose? Kur jūs jį skaitote, dėstytoja?
Nes norėjau pradėti nuo „ovalaus veido“, nuo „šviesaus grožio“, sakau jums aš, taip, bet jau kažkas tai parašė prieš daugelį metų ir taip gerai, kad kam dar kartą tai daryti, nes geriausia yra cituoti tą, kuris žinojo kaip pasakyti? Jūsų „ovalus veidus“. Jūsų „šviesus grožis“. Dėstytoja, mano „viltis atgimsta“.
Galite sakyti, kad aš naujokas, kad dar daug neatlikta, kad tik studentas, kuris čia tam, kad išmoktų iš dėstytojos, auditorijoje, konferencijų kambaryje. Bet tuomet ateikite mane išmokyti meilės, pamirškime garsus, metaforas, hiperboles: aš noriu pažinti per odą, per jūsų odą.
Nežinau, kokia tai drąsa. Nežinau, kokia tai viltis. Bet žinau, kad eilėraštis, kurį liepėte išanalizuoti, tiek daug kalba apie buvimą nuliūdusiu, kad aš vieną kartą nusprendžiau užbaigti savo kančią, savo liūdesį, savo troškimus ir, čia, jums pasakyti nors vieną kartą: „tavo veidas perkreiptas nuo vėjo“. Eugénio de Andrade‘ės eilutė laiške „Naujienos iš už blokados“, mano meilės pasaulyje vadinasi jūsų „keistas grožis“.
Alisija, ar galiu padaryti tave laiminga?
Tavo,
Chulijo (Júlio).”

Ištrauka iš Jorge Reis-Sá pasakojimo „Mėlyna iš vieno balto akmens“ (http://www.jorgereis-sa.com/), įtraukto į knygą „Paskaitos malonumas – vol II“ (http://www.fnac.pt/pt/Catalog/Detail.aspx?cIndex=&catalog=livros&categoryN=&category=literaturaLinguaPortuguesaLusofona&product=9789726957980)

(translation: Giedre Sadeikaite)