Exposição Voar - Maria Leal da Costa / Maria Leal da Costa’os ekspozicija “Skristi”

A itinerância da exposição Voar da escultora Maria Leal da Costa, terminou a sua apresentação na Lituânia no passado dia 22 de Novembro em Panavezys. Esteve exposta nesta cidade entre o dia 4 e o dia 22.

Keliaujanti skulptorės Maria Leal da Costa ekspozicija “Skristi”, paskutinį kartą eksponuota Lietuvoje, Panevėžyje, lapkričio 22 dieną. Šiame mieste ji buvo rodoma nuo 4-osios iki 22-osios dienos.

Antes tinha estado em Klaipeda onde foi apresentada de 9 de Outubro a 2 de Novembro.

Prieš tai ekspozicija rodyta Klaipėdoje nuo spalio 9-osios iki lapkričio 2-osios.

Para o catálogo da exposição, Nuno Guimarães escreveu o poema "Voar", traduzido para Lituano por Irma Vitukynaite:

Ekspozicijos katalogui Nuno Guimarães parašė eilėraštį pavadinimu „Skristi“, kurį į lietuvių kalbą išvertė Irma Vitukynaitė:

Voar

Contemplo o céu fixo e constante

a cada passo em cada instante

tentando como perceber

o alcance desta imensidão

que faz voar o coração

e deixa a alma ofegante

Pergunto como o abraçar

e descobrir, os seus segredos

fico ansioso, não sinto medos

mas quero nele velejar.

Quero o calor de um trovão

quero beijar só uma estrela

chegar à lua que é tão bela

dizer baixinho que gosto dela

depois tocar-lhe e dar-lhe a mão

E em delírio tresloucado

contei meu querer, tão desejado:

quero ir ao céu, sentir o cheiro

do mar que paira por inteiro

enublado, sobre nós.

Esta vontade de navegar

abriu teu peito, fez-te sonhar

da pedra dura, cinzel, a sós

numa quimera, a cintilar

fizeste asas de encantar

e no azul, eu fui voar

(Nuno Guimarães)

Skristi

Ramiu ir pastoviu dangum žaviuosi

Aš savo žingsny kiekvienam,

Ir stengiuosi suvokt

Didybę begalybės šios

Kuri skraidyti širdį verčia,

Palieka sielą ji be kvapo.

Klausiu, kaip apkabinti

Ir atrasti, paslaptis tavąsias, o dangau.

Sutrinku ,bet baimės nejaučiu

Ir noriu plaukti juo,

Noriu griausmo šilumos,

Bučiuoti žvaigždę noriu

Atvykti į mėnulį, kuris juk toks gražus

Paliesti jį , ištiesti ranką

Ir švelniai tarti , kaip juo labai žaviuosi

Ir būnant beprotiškų iliuzijų ekstazėj

Šį trokštamiausią norą aš išpažinau

Į dangų eiti, pajusti

Jūros kvapą, kuris virš mūs plevena apniukusiam danguj

Šis begalinis noras skristi

Krūtinę atveria ir priverčia tave svajot.

Viena su akmeniu ir kaltu palikta

Svajonei iškalei sparnus

Ir mėlyje aš skristi išėjau.

(Irma Vitukynaite)

(tradução: Milda Leonaviciute)